Kas iš tiesų priima sprendimus projektuojant viešąją ir susisiekimo infrastruktūrą?
Visuomenėje vyrauja mitas, kad viešosios ir susisiekimo infrastruktūros projektuotojas savo nuožiūra nusprendžia, kur atsiras dviračių takas, kiek liks eismo juostų ar kurie medžiai bus iškirsti. Tačiau tai yra viena gajausių infrastruktūros sektoriaus mitų. Realybėje projektuotojas retai kada „sugalvoja“ sprendimą iš nieko – jis veikia griežtai apibrėžtoje sistemoje, kurioje susikerta techniniai normatyvai, užsakovo interesai, dešimtys derinančių institucijų ir visuomenės lūkesčiai.
Mitas, kuris kainuoja laiką ir pasitikėjimą
Didžioji dalis visuomenės vis dar mano, kad projektuotojas pats nusprendžia, kur atsiras dviračių takas, kiek bus eismo juostų ar bus iškirsti medžiai. Šis įsitikinimas ne tik klaidingas, bet ir žalingas – jis skatina nepagrįstą nepasitikėjimą specialistais bei apsunkina viešinimo procesus.
„Dažnai žmonės įsivaizduoja, kad projektuotojas tiesiog „nupiešia“ tai, kas jam atrodo geriausia, kai realybėje projektavimas yra nuolatinis balansavimas tarp teisės aktų, techninių normatyvų, užsakovo poreikių, institucijų reikalavimų, esamos infrastruktūros ir finansinių galimybių.“
Praktikoje daugiausia emocijų visuomenėje kelia eismo juostų pločiai, automobilių stovėjimo vietų mažinimas ir dviračių infrastruktūros plėtra, tačiau didelė dalis šių sprendimų būna nulemti dar iki projektavimo pradžios, teritorijų planavimo dokumentuose ar techniniuose reglamentuose.
Kas iš tikrųjų priima sprendimus infrastruktūros projekte
Infrastruktūros projektas, tai ne vieno žmogaus, o dešimčių dalyvių bendro darbo rezultatas. Sprendimus formuoja užsakovas (savivaldybė, privatus savininkas ar investuotojas), inžinerinių tinklų valdytojai, paveldosaugos ir aplinkosaugos institucijos, ekspertai, eismo saugos auditoriai bei, viešinimo etapu, ir pati visuomenė.
Projektuotojo vaidmuo šioje sistemoje yra ne generuoti idėją iš nieko, o paversti visų šalių reikalavimus techniškai įgyvendinamu, saugiu ir teisės aktus atitinkančiu sprendiniu.
„Projektuotojas dažniausiai sprendžia ne „ką statyti“, o „kaip tai padaryti teisėtai ir saugiai“.
Šis atskyrimas kas nusprendžia „ką“, o kas atsako už „kaip“ yra esminis suprantant, kodėl kaltinimai projektuotojui dėl nepatinkančių sprendimų dažnai yra nepagrįsti: didžiąją dalį parametrų iš tiesų nulemia teritorijų planavimo dokumentai, statybos techniniai reglamentai (STR) ir institucijų pozicijos.
Kūrybiškumas be laisvės nuo balto lapo
Projektavimo procese klasikine prasme suprantamai kūrybai lieka nedaug erdvės. Patyrę projektuotojai pripažįsta, kad net iki 80-90 proc. techninių sprendimų yra tiesiogiai nulemti normatyvų, o kūrybiškumas persikelia į kitą plotmę – kompromisų tarp prieštaringų reikalavimų paiešką.
Tai puikiai iliustruoja gatvių kategorijų pavyzdys: jei gatvė, vedanti į pramonės teritoriją, priskirta žemesnei kategorijai, jos plotis pagal STR reglamentą yra griežtai apibrėžtas ir negali būti pritaikytas pagal funkciją ar transporto sudėtį. Pakeisti nesutapimą įmanoma, tačiau reikalingas ilgalaikis teritorijų planavimo dokumentų koregavimas arba stiprūs argumentai, tačiau jie ne visada sėkmingai praeina ekspertizę.
Kodėl ne visada galima padaryti taip, kaip norėtų gyventojai
Viešinimo metu pateikiami gyventojų pasiūlymai dažnai atrodo logiški, tačiau susiduriama su trimis kliūtimis: teisės aktų reikalavimais, techniniais apribojimais (kaip pavyzdžiui: gatvės plotis, požeminiai tinklai, sklypų ribos) ir finansinėmis galimybėmis. Gyventojai retai pastebi inžinerinius tinklus po žeme, žemės sklypų ribas ar planavimo dokumentų sprendinius, todėl jų pasiūlymai, kad ir kaip racionaliai skambėtų, ne visada gali būti įgyvendinti nepažeidžiant galiojančios tvarkos.
Papildomą konfliktą kelia ir tai, kad vienos visuomenės grupės interesai gali tiesiogiai prieštarauti kitos grupės. Tokiais atvejais galutinis sprendimas orientuojamas į didžiausią naudą plačiajai visuomenei, o ne į vienos suinteresuotos grupės pageidavimus.
Ko visuomenė dažniausiai nemato
Dar prieš atsirandant pirmosioms projekto vizualizacijoms, atliekama didžioji darbo dalis: esamos situacijos analizė, eismo intensyvumo ir saugumo vertinimai, geodeziniai matavimai, geologiniai tyrimai, inžinerinių tinklų analizė bei kelių alternatyvų palyginimas. Tik po šių etapų projektas patenka į derinimų ciklą, kuriame, priklausomai nuo objekto sudėtingumo, gali būti atliekama nuo kelių iki keliasdešimties, o didesniuose projektuose ir šimto korekcijų.
Didžioji dalis šių pataisymų atsiranda ne dėl projektuotojo klaidų, o dėl to, kad skirtingos institucijos teikia tarpusavyje prieštaraujančias pastabas. Tai reiškia, kad projekto terminas priklauso ne tiek nuo projektuotojo darbo spartos, kiek nuo to, kaip greitai ir konstruktyviai sureaguoja visos derinančios šalys.
Derinimų maratonas: dešimtys institucijų, mėnesiai laukimo
Vienam susisiekimo infrastruktūros projektui vidutiniškai tenka suderinti nuo 7 iki 15, o sudėtingesniais atvejais ir daugiau institucijų. Tai reiškia, kad reikšminga darbo dalis tenka ne braižymui, o koordinavimui.
Ilgiausiai, projektuotojų teigimu, užtrunka derinimai su stambiais inžinerinių tinklų valdytojais, kai skirtingų institucijų reikalavimai vienas kitam prieštarauja. Ir čia svarbiausia žinia verslui bei investuotojams: projektuotojas negali savo nuožiūra ignoruoti nė vienos privalomos institucijos reikalavimo. Jei projektas nesuderintas, jis negauna statybos leidimo ir nesvarbu, koks kokybiškas ar novatoriškas yra techninis sprendimas.
Atsakomybė, kurios negalima perleisti
Projektuotojas prisiima atsakomybę už projekto kokybę, sprendinių pagrįstumą, atitiktį teisės aktams ir saugumą. Tačiau jis neatsako už finansavimo apimtis, politinius sprendimus ar strateginius miesto vystymo prioritetus, kadangi šie klausimai priklauso užsakovui ir valdžios institucijoms.
Ši atsakomybės riba yra kritiškai svarbi B2B kontekste: renkantis projektavimo partnerį, verslui ir savivaldybėms verta suprasti, kad kokybiškas projektavimas nereiškia visagalio sprendimo priėmimo, tai profesionalus rizikos, atitikties ir techninio pagrįstumo valdymas.
Ko reikia, kad projektai Lietuvoje būtų rengiami greičiau ir kokybiškiau
Praktikuojantys projektuotojai vieningai įvardija kelias kryptis: mažiau tarpusavyje prieštaraujančių teisės aktų, didesnis pasitikėjimas specialistais, spartesnis institucijų reagavimas ir daugiau lankstumo taikant normatyvus, ypač rekonstruojant esamą infrastruktūrą pagal šiuolaikinius eismo saugos bei darnaus judumo principus.
Šios įžvalgos aktualios ne tik projektuotojams, bet ir visiems, kurie planuoja investicijas į infrastruktūrą: aiškesnis reguliavimas ir glaudesnis institucijų bendradarbiavimas tiesiogiai sutrumpina projektų rengimo terminus ir mažina finansinę riziką.
Projektuotojas nėra tas, kuris nusprendžia viską, jis ieško geriausio įmanomo sprendimo tarp teisės aktų, užsakovo poreikių, institucijų reikalavimų ir visuomenės interesų. Šis supratimas turėtų keisti ne tik viešąją diskusiją, bet ir tai, kaip verslas bei savivaldybės planuoja bendradarbiavimą su projektavimo partneriais.
„Praktika aiškiai rodo koreliaciją tarp bendradarbiavimo kultūros ir projekto sėkmės. Kai užsakovas, projektuotojai ir institucijos dirba kaip viena komanda, sprendimai priimami greičiau, mažėja konfliktų, o galutinis rezultatas – kokybiškesnis. Priešingu atveju, kai kiekviena pusė gina tik savo interesus, projektas gali užsitęsti mėnesiais ar net metais, o kartais prarandamas ir projekto finansavimas. Tai konkretus ir apčiuopiamas argumentas, kodėl verta investuoti į skaidrią komunikaciją tarp visų proceso dalyvių jau nuo pirmųjų projekto etapų“.
Investuotojams, statybos įmonėms ir savivaldybėms verta atsiminti: sklandus, greitas ir kokybiškas projektas gimsta ne iš vieno žmogaus sprendimo, o iš visų proceso dalyvių: užsakovo, institucijų ir projektuotojo – gebėjimo dirbti kaip viena komanda. Kuo anksčiau tai suprantama, tuo mažiau laiko prarandama derinimuose ir tuo didesnė tikimybė, kad projektas pasieks statybos aikštelę be nereikalingų vėlavimų.